Traveling light

23+23+23+8+6=83 kg.

Su tokia manta Jorio ir mamos padedama atsigavau iki oro uosto. Žinoma, tiesiog gauti bilietą būtų per daug paprasta. Pateikus pasą registracijai į skrydį oro uoste niekas nenorėjo taip paprastai man duoti bilieto. Aš, kažkokiu būdu, buvau sistemos užblokuota ir man negalėjo atspausdinti bilieto. Galų gale, oro uosto darbuotojui tris kartus suskambinus lenkams (skridau LOT lenkų oro linijomis) aš nebuvau atblokuota, tačiau bilietą atspausdinti pavyko. Atsisveikinom su mama ir Joriu ir davai į kelią.

Ačiū, Jurga.

Lėktuvas iki Lenkijos buvo mažiukas, tik dvi eilės po dvi sėdimas vietas, bet visas pilnas. Aš, vienintelė visame lėktuve, sėdėdama „prie lango“ neturėjau lango. VŪHŪ. Na, bent tiek, kad skrydis truko +-1 val. Tik pakilom ir jau ruošiamės leistis.

Varšuvoje persėdimui 50 min. Oro uostas didelis. Susiradau vartus, nusipirkau vaisių salotų, greitai greitai suvalgiau ir į lėktuvą. Pirmą kartą gyvenime realiai mačiau verslo klasės vietas lėktuve, chebrytė ten jau vynelį ir šampaną smagiai gėrė mums, ekonomikams, belipant ir vėžlio greičiu eilute beslenkant iki savo vietos. Ten stiuardas net ant pakabos moters paltą pakabino. VAU. Norėtau.

Atsigavau iki savo vietos. Prie lango. Ir tikriausiai mano vienintelės langas buvo kažkoks mažiau sandarus ir aprasojęs, vėliau, kai, kaip rodė televizoriuje, pakilus į 84** (kažkas kažkas)m. aukštį ir į -62°C temperatūrą, visas apšerkšnijęs, dėl to ir kylant ir leidžiantis gavau pasigrožėti vaizdu per šerkšną, rūką ir kaimynų langus.

Negalima leisti, kad oro blogumas sugadintų žmogaus smagumą.

-A.M.

Pirmą kartą gyvenime skridau tokiu dideliu ir geru lėktuvu. Pirmą kartą gyvenime mačiau, kaip atrodo verslo klasės vietos. OMG. Kiek vietos kojoms, paltus ant pakabų pakabina, chebra mums lipant jau šampanėlį gėrė. Atsisėdus ekonominės klasės kėdėj atrodė surealiai.

Pažiūrėjau filmą, susidraugavau su kaimynu, pažiūrėjau filmą, pavalgiau (davė tikrai visai normalų maistą, girdė vandeniu, sultimis, vynu, kiek norėjom), pamiegojau, vėl pamiegojau, vėl pamiegojau, palaksčiau į tualetą, pamiegojau, vėl pamaitino, nusileidom.

Nusileidimo ir išsilaipinimo procesas, labai sklandus, greitai, aiškiai nusigavau iki eilės prie pasų kontrolės. Užpildžiau Customs Declaration (ką atsivežu, ko negaliu įsivežti (tai buvo skanūs kaimo obuoliai, kuriuos vėliau reikėjo išmesti)). Stojau į eilę prie pasų kontrolės, priėjau prie kontrolieriaus, sako: „Kiek būsi“, sakau: „6 mėnesius“. Akys išsprogsta. Sako: „Kiek?“, sakau: „Šešis mėnesius“. „Ką čia veiksi?“ Sakau: „Skrendu pas vaikiną, būsiu su juo.“ Sako: „Ką čia veiksi?“, sakau: „Būsiu su savo vaikinu“. Sako: „Dirbsi?“, sakau: „Ne, aš negaliu čia dirbti“. Sako: „Palauk“. Likau stovėti, visur aplinkui kiniečiai tik gauna antspaudus ir eina toliau. Galų gale, po kokio pusvalandžio (iš tikrųjų po kokių 5 min., gal ir 3 min.) leido man praeiti. Sako, einam, kiti pareigūnai užsiims tavimi. Priėjo prie durų, kurios atsidaro tik su darbuotojo kortele, virš jų parašyta „PASSPORT CONTROL ADMINISTRATION“. Įėjus maža laukimo salė su daug kėdžių, ten laukia daugiausia meksikiečiai ir kiniečiai.

Nu ok, galvoju. Gausiu palaukti. Visos sienos aplinkui iškabinėtos informacija, kad negalima naudoti jokių elektronikos prietaisų, tai negalėjau patikrinti laiko, tačiau praėjus kokiai valandai jau dainelė galvoj pasikeitė. Palauksiu baigėsi, prasidėjo reikia negalvoti, kad gali neįleisti.

Trumpa iliustracija, kokiam kambarėlyje atsidūriau: po manęs į tą laukimo salę buvo atvesta kita moteris, labai amerikoniška, daug sintetikos lūpose, papuose,  įdegusi, šviesiaplaukė. Ji atėjo atsisėdo ir iškart pradėjo rašyti kažkam žinutę. Viena pareigūnė pradėjo šaukti, jai: „Padėk telefoną, padėk telefoną, padėk telefoną, nematai, kabo gal trisdešimt ženklų, kad negalim naudotis telefonu!!!!!!!!!!” Ta moteris sako: „Bet manęs laukia vyras, aš noriu jam parašyti.“ Pareigūnė sako: „I don‘t care if the pope or the president is waiting for you, put the phone down.“

Rojaus paukščiai ir laimės medžiai čia visur auga, kaip tujos LT.

Praėjus gerai pusantros valandos pasišaukia ta pati pareigūnė merginą. Kad ir kaip stengiausi nukreipti mintis ir neklausyti, bet visa salė girdi visus pokalbius, kadangi patalpa maža, o žmonės su pareigūnais už stiklo kalbasi toj pačioj patalpoj. Tai girdėjau ir šitą. Trumpai: mergina atskrido pas savo best friend, yra iš Ispanijos, turi kažkokią kompaniją, dirbti gali iš bet kur, nori JAV pabūti ilgiau. Vėlgi, dėl ženklų ant sienos, draudžiančių naudotis elektroniniais prietaisais, tik spėju, tačiau jų pokalbis vyko kokias 7-10 minučių, mergina bandė ją įtikinti, pareigūnė nesistengė kalbėti tyliai ir kuo toliau, tuo labiau jos balsas griežtėjo ir garsėjo. Situacija baigėsi tuo, kad pareigūnė sako: „Iš to, ką tu čia pasakei, nematau jokios priežasties, kodėl turėčiau įleisti tave į šalį. I am sending you back.“

OK, galvoju. Viskas. Išsiųs ir mane. Eina nx visi tie amerikiečiai su savo pasieniu ir pasų kontrole. Nu ir nebekelsiu čia kojos daugiau (nu ir nelabai galėsiu čia daugiau kelti koją ateinančius 10 metų). Giliai pakvėpavau, sėdžiu, toliau laukiu, kol mane pakvies prie langelio, gailiuosi, kad iš viso atskridau. Veidų, laukusių prieš mane, aplinkui mažėja, kelios merginos laukia deportavimo, darbuotojų mažėja. Galvoju, kad tik pas kokį vyrą, gal bus geresnis, gal dar įleis, tik ne pas tą griežtą pareigūnę.

Jau visai nėra prieš mane laukusių veidų. Dirba du vyrai ir griežtoji pareigūnė. Vienas vyras pasikviečia pas save prie langelio. Kitas vyras pasikviečia pas save prie langelio. Griežtoji pareigūnė irgi ateina į savo vietą, nieko nekviečia, nekviečia. Nu viskas, galvoju, mamyt, grįšiu anksčiau, nei planavau. Griežtoji pareigūnė sako: „Gueste….“ tyla, „how to pronounce this…“ Bet aš jau susirinkusi šmutkes sunkiu žinksiu, bet tipo viskas gerai, einu prie langelio. „Hello,“ sakau. Linkteli. Aš mintyse jau deportavimo skyriuje. Sako: „As I understand you are wisiting your boyfriend.“ Yes. Tyla. Kažką spausdina kompiuteryje. Sako: „You have to be very careful, make shure you don‘t make a pattern.“ „What‘s the pattern?“ Trumpai ir aiškiai, mažiau laiko per metus turiu praleisti ne Amerikoje ir negaliu pabūti pusės metų, išskristi iš šalies ir vėl grįžti. Dar leido suprasti, kad negaliu dirbti ir niekam nereikia, kad pradėčiau savanoriauti, sako: „You are not mother Teressa. You are here with a tourist visa, be a tourist.“ OK. Bye.

Po 2+ valandų išleido.

Daiktai gražiai sukrauti ant vežimėlio laukia prie durų (darbuotojai jais pasirūpino, o vau). Susirenku savo 83 kg. mantos ir link išėjimo. Liko paskutinis patikrinimas. Ką atsivežiau. Privažiuoju prie vyro, pasisveikinam, jis pažiūri į mano 3 mutantus lagaminus, nusijuokia ir sako: „Traveling light.“ Mhm. I wish.

Turėjau skanių kaimo obuolių, kurių visų nesuvalgiau, juos man ištraukė iš kuprinės, išmetė IR GALŲ GALE GALIU ĮEITI Į ŠALĮ.

Andriui akys jau kryžiuojasi, jis oro uoste buvo beveik tuo pat metu, kai nusileido lėktuvas, apie 20 val. vietos laiku, mes į taxą įsėdom 23:25.

Hello LA.

Idiliškas Los Andželo vaizdas pro langą.

Leave a comment

Your email address will not be published.